Rugpjūčio mėnesio antros pusės sekmadienio Evangelijoje sutinkame Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę per miestelius ir kaimus, mokantį žmones dangaus karalystės paslapčių. To meto žmogus, skirtingai nuo mūsų laikmečio žmogaus, ypač domėjosi amžino gyvenimo viltimi. Buvo aiškiai suprantama, kad joks pasaulio gėris nėra galutinis žmogaus gyvenimo prasmės tikslas, taip pat buvo jaučiamas žemiškų tikslų ir siekiamybių trapumas bei laikinumas.
Ką reiškia siauras išganymo takas, kurį Jėzus nurodo prisiartinusiam pakeleiviui, taip susirūpinusiam, ar maža bus tų, kurie bus išgelbėti galutinėje išganymo kelionėje? Žmogus nuolat kviečiamas į gyvenimo dvikovą su savimi. Kai žmonės nakties tamsoje iš gimtų namų buvo tremiami į Sibirą, jiems skirdavo kartais tik keletą minučių, kad galėtų susirinkti į kelionę pačius svarbiausius daiktus. Tai lėmė ilgesnį arba trumpesnį išgyvenimo laikotarpį. Lygiai taip pat žmogus, kopdamas į kalną ar išeidamas į ilgą piligriminę kelionę, su savimi pasiims tik svarbiausias tam tikslui įveikti skirtas priemones.
Taigi kiekvieno iš mūsų išganymas yra praeities, dabarties ir ateities aktas bei veiksmas. Žmogaus išgelbėjimas prasideda Krikšto malone, dabarties gailestingumo darbais, ką ypač svarbu suvokti šiais, jubiliejiniais gailestingumo metais, bei nuolatiniu sakramentiniu susitaikymu su Dievu per Šv. Išpažintį.
Sakoma, kad po garsaus austrų kilmės smuikininko ir kompozitoriaus Fritz Kreisler (1875–1962) koncerto viena dama sušuko: „Aš atiduočiau visą savo gyvenimą, kad galėčiau taip groti smuiku, kaip Jūs!“ Čia pat smuiko virtuozas atsikirto: „O aš tą jau seniausiai padariau!“
Jei Dievas žmogaus gyvenime yra pirmoje vietoje, tada ir kitos žemiškos vertybės yra savo vietoje.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
